Alandai - šiaurietiškas rojus visai šalia.

Jau žiema įpusėjo, šalta ir niūru. Norėdamas prisiminti mielas vasaros akimirkas susiradau vasaros kelionių nuotraukas. Viena iš tų kelionių buvo į nuostabų gamtos kampelį – Alandų salas. Ten keliavau dar birželio pabaigoje, bet aprašyti ryžtuosi tik dabar. Na, gal ne aprašyti, o pasidalinti labiausiai įstrigusiomis akimirkomis. Nes pradėjęs rimtai aprašinėti gerokai išsiplėsčiau. Jau keliaudamas pasižymėjau kokius 5-6 puslapius pastabų.

Pirmiausia truputį istorijos, kas tos Alandų salos yra. Vien perskaitęs internete rastą informaciją užsidegiau noru ten nuvykti.

Senais laikais Alandai, kaip ir visa Suomija priklausė Švedijai. Po 1809 metų Švedijos-Rusijos karo visa Suomija buvo perduota Rusijai (ties senąja Švedijos – Rusijos siena dabar paliktos senųjų būdelių liekanos, su pareigūnų vilkinčių tuometines uniformas manekenais). Suomijai iškovojus nepriklausomybę Alandų salų gyventojai, kurių absoliuti dauguma gimtąja laiko švedų kalbą, siekė susijungti su Švedija, tačiau Suomija taip lengvai Alandų atsisakyti neketino. Alanduose pasakojo, kad dėl jų vos nekilo karinis konfliktas. Bet tą problemą išsprendė Tautų Sąjungos Taryba, palikdama suvereno teises į Alandų salas Suomijai, tačiau demilitarizavo salas ir suteikė joms ypatingas autonomijos teises, kurios net didesnės nei Danijai priklausančioms Farerų saloms. Dėl demilitarizavimo Alandų gyventojai buvo atleisti nuo tarnybos Suomijos armijoje. Ten negali būti jokių jokios šalies karinių pajėgų (kai NATO pajėgos prieš kelis metus prisiartino netoli šių salų, buvo kilęs didelis tarptautinis “šumas”). Negalima ten turėti ir jokių ginklų ar karinės įrangos. O sąrašas, kas gali būti laikoma karine labai jau platus – net negalėjom atsivežti nardymo įrangos, kuri, pasirodo, irgi gali tarnauti blogiems tikslams. Beje, buvau sutikęs merginą, apsirengusią nacionaliniais drabužiais. Jai prie šono kabėjo aprangos dalis – mažas peiliukas. Paklausiau, kaip čia taip demilitarizuotoje zonoje galima elgtis, tai ji atsakė, kad vienintelės moterys, nešiojančios nacionalinius rūbus gali nešiotis ginklą( :) ). Teko lankytis ir garsiame Alandų taikos institute, kuriame dirba ir viena lietuvaitė.

Šių salų gyventojai, turi daugybę unikalių teisių, kurios net sunku patikėti, kad gali egzistuoti ES viduje. Tarkim užsieniečiai negali įsigyti nekilnojamo turto salose, netapę Alandų piliečiais. Taip, Alandų, o ne Suomijos. O tokią pilietybę gauti tikrai ne itin paprasta. Reikia būti Suomijos piliečiu (turėti jos pilietybę), Alanduose pragyventi ne mažiau nei 5 (rodos, tiek) metų ir išlaikyti švedų kalbos egzaminą. Vienintelė oficiali kalba salose yra švedų. Įdomu ir tai, kad Suomijoje, kurioje švedų yra vos 6%, turi dvi oficialias kalbas. Alandai turi savivaldos teises ir atskirą parlamentą (lagtingą – nežinau ar taisyklingai parašiau lietuviškai). Suomijos parlamentui priėmus sprendimą, lagtingas turi jį patvirtinti arba atmesti. Pavyzdžiui, kai Suomija tapo ES nare, Alandai galėjo nuspręsti, ar ir jie nori prisijungti. Jei būtų nesutikę, tai vienos ES šalies dalis būtų nepriklausius sąjungai. Jei Suomija nuspręs prisijungti prie NATO, tai taip ir nutiks (jau minėjau apie visišką demilitarizavimą, kuriuo patys alandiečiai velniškai didžiuojasi). Dar Alandai turi savo internetinę galūnę - .xx – kaip ji tokia sugalvota ir ką ji reiškia, niekas iš salos gyventojų man ir nesugebėjo paaiškinti. Taip pat savo vėliavą, mašinų numerių žymėjimą, pašto ženklus (jie, beje, yra labai vertinami filatelistų).

Norėjau parašyti kelis sakinius apie Alandus o jau puslapį parašiau. Tai šiai dienai tiek. Laukite nuotraukomis iliustruoto tęsinio apie nuotykius ten. {Ką nufotografavome per pirmąsias dienas pamatysite nuspaudę nuorodą:

Alandų salos 1