Geriausius draugus auginkime draugiškai


Savaitgalį su draugais kepėmės šašlykus, kai į kiemą įbėgo mielas kelių mėnesių vokiečių aviganis Paskui jį neužilgo atėjo ir šeimininkas. Toks tragikomiškas vaizdas: prieiną jis prie šuniuko, sukomanduoja "Eik namo" ir šiam bėgant ne į tą pusę vožteli malka per kuprą. Pamatęs ištįsusius mūsų žvilgsnius paaiškina, kad negalima apsileisti, šunis reikia auklėti nuo mažens. Taip, šventa teisybė, bet trankydamas šunį ką pasieksi? Deja, poros mėnesių šuniukas žmonių kalbos nesupranta, tokia "dresūra" yra paprasčiausias smurtas.

Gaila, bet dalis žmonių, rinkdamiesi keturkojį augintinį žiūri į jį kaip į žaisliuką. Ir kai tas žaisliukas užauga ir tampa sunkiai valdomas, prasideda bėdos. Gerai, kai tos bėdos apsiriboja sugraužtais baldais ir iškastomis gėlėmis, bet kasdien girdime, kaip namie auginami šunys užpuola ir sužeidžia žmonės, net juos auginančius šeimininkus. Nekalbėsiu apie žmones, kurie savo augintinius mušė, ar specialiai mėgino užauginti aršias "kovos mašinas". Yra daugybė šunų, kurie buvo mylimi, lepinami, bet pridaro bėdų. Ne visi supranta, kad įsigydami didesnį, ypač sunkesnio charakterio šunį, turi domėtis jų auginimo ypatumais, konsultuotis su specialistais, dresiruoti šunį. Tarkim, neseniai stotyje sutikau pažįstamos tėvus, atvažiavusius išlydėti dukros su į pavojingų sąrašą patenkančiu šunimi. Jis visas drebėjo iš baimės. Gąsdino ir triukšmas, ir nepažįstami žmonės, ir nepažįstama aplinka. O iš baimės kyla agresija. Nesunku suprasti, kad šuniuką augino saugodami nuo kontakto su šunimis, kitais žmonėmis, aplinka. Nesu šunų žinovas, bet numanau, kad mažam šuniukui socializacija privaloma. Dažnai matau, kaip žmonės bijo, kad jų augintinis nesusidurtų su kitu šunimi. Taip, kyla pavojus jiems susipjauti, bet šunų pasaulyje juk egzistuoja stiprios hierarchijos taisyklės. Viršesnis šuo parodo pranašumą, o kitas jį pripažįsta. Bet kaip tai supras šuo, augintas be kontakto su savo gentainiais?

Šuniui užaugus, dauguma šeimininkų teigia, kad jų augintinis pats mieliausias, net musės nenuskriaustų. Absoliuti jų dauguma yra visiškai teisi. Bet jau minėjau, pasitaiko, kad tie mieli šunys sukelia tragedijas. Siekiant apsaugoti aplinkinius, vedžiojant šunis reikia naudoti antsnukius. Taip, net tavo taikiajam augintiniui! Dalis šeimininkų laikosi tokių nurodymų, mačiau net Labanorą, vedžiojamą su antsnukiu. Bet dažnai šalia tavęs pratepsena kovinis šuo ne tik be antsnukio, bet ir be pavadėlio. Ok, kas pateiks įrodymą, kad jis nenuspręs pakariauti su tavo mažuoju broliuku, bėgiojusiu po kiemą? Ypatingą neviltį man sukelia Savanoriuose (Vilniaus rajonas) šlitinėjantys girtutėliai "sportininkai" su koviniais šunimis (atspėjote, be antsnukių). Ar jie pajėgūs suvaldyti kovinę mašiną? Neseniai mačiau "smigusį", ant suoliuko gulintį, girtutėlį vaikinuką, apie kurį nervingai šokinėjo jo pitbulis. Tikrai smagu jaustis saugiam, matyti baimingus aplinkinių, besitraukiančių iš kelio tau ir tavo šuniui, žvilgsnius. Pagaliau jėga, pripažinimas. Deja, dažnai baisiausius šunis renkasi kiek traumuoti šeimininkai. Kenčia ir šuo, ir nekuo dėti aplinkiniai..

Kartais, matant netinkamai auginamus šunis, kyla mintis, kad žmogui, norinčiam įsigyti bet kokį šunį, būtų privalomas pokalbis su psichologu - kinologu vadovaujantis atmetimo principu, jei gali neturėti šuns - tai ir neturėk. O jei jau tikrai pasiryžti auginti šunį, bent jau trumpus kursus išklausyt..

1 komentaras:

scania gti rašė...

Dar ir reikėtų atiminėti šunis iš netikusių šeimininkų. Kaip iš to, malka daužančio... Aš nemėgstu šunų ir niekada neauginsiu, bet nesuprantu tų, kurie šunis muša... Gyvas gi padaras! Ir kalbėt nemoka! Ir, gali būti, vienintelis, kuris neišduos...