Kiek seniau jau rašiau apie stojimus į Lietuvos aukštąsias mokyklas. Sistema tikrai nėra tobula. Bet ar galima sugalvoti ką nors tobulesnio? Pamėginsiu pasvarstyti apie galimas alternatyvas.
Stojamieji egzaminai/motyvaciniai pokalbiai. Galimybė patikrinti įgūdžius ir gebėjimus, kurių prireiks studijuojant konkrečią specialybę. Tai gerokai tiksliau parodo gabumus vienam ar kitam dalykui nei dabartiniai valstybiniai egzaminai, kuriuose nustatomas gabumas lietuvių kalbai ir istorijai, o ne teisei ir ekonomikai.
Minusai:
1. Korupcija. Nežinau, ar galima atsisakyti idėjos vien dėl to, kad sunkiau kontroliuoti jos skaidrumą, bet apie aukštąsias mokyklas, kurios dabar taiko tokį priėmimo būdą, sklando legendos, kaip dėstytojas iš studento veido sugeba nustatyti jo tinkamumą tai specialybei.
2. Nepatogumas. Jei tu gyveni Klaipėdoje, o nori stoti į Vilnių, tai važinėjimas laikyti egzaminų į kitą miestą gali sukelti problemų. Ypač jei galvoji apie kelias specialybes. Taigi, stojamieji egzaminai apsunkina galimybę pretenduoti į kelioliką studijų vietų vienais metais. Reikia įvertinti savo jėgas ir pretenduoti kelias specialybes, bet tai, mano nuomone, greičiau jau privalumas, nei trūkumas.
3. Sumažėtų studentų, studijuosiančių neprestižines specialybes. Dabar daugybė pirmose vietose surašo teises/ekonomikas, o įstoja į kelioliktoje vietoje rašytas inžinerijas. Bet ar tikrai tie "netyčiukai", patekę į universitetą vien dėl to, kad ten konkursas mažas, reikalingi? Į prestižinio VU universiteto informatikos specialybę pateko studentas nelaikęs jokio matematikos egzamino ir surinkęs 200 balų.. Kas darosi kituose universitetuose baisu pagalvoti..
4. Moksleivis jau turėtų anksčiau apsispręsti, kur nori stoti ir pradėti ruoštis savarankiškai. Bet gal tai kaip tik padėtų suvokti, ar išties nori ten studijuoti ir parodytu studento motyvaciją.
Priimti visus norinčius. ir po to atsijoti tinkamus tam dalykui. Tokią mintį pateikė vienas pažįstamas. Iš karto užginčijome kaip utopinę, bet privalumų ji turi. Visi turėtų šimtaprocentines galimybes įstoti kur nori ir įrodyti, ko jie verti. Tam kelio neužkirstų vienas ar kitas prasčiau išlaikytas egzaminas.
Idėja daugiau utopinė, jos trūkumai akivaizdūs: bandau įsivaizduoti, kaip atrodytų jungiamieji rūmai tarp teisės ir ekonomikos fakultetų Saulėtekyje, kai juos užplūstų visi įsivaizduojantys save būsimais teisininkais ir ekonomistais, kur reikėtų tiek žmonių dėti, kas jiems dėstytų, kam investuoti į tokios gausybės žmonių mokymą, kai dauguma po pirmo semestro lėktų lauk... Minusų begalė, į juos toliau nesigilinsiu..
Tarpinės ugdymo institucijos. Na, kažkas panašaus į daniškąsias folkehøjskole . Baigus vidurinę mokyklą metai galėtų būti praleisti tokiose institucijose. Trukmė galėtų būti apie 2-3 mėnesiai. Per juos studentai išsamiau susipažintų su dalyku, galėtų gauti dalį įstojimui reikalingų balų. Dėl neilgos trukmės, būtų galima pamėginti 3-4 mokyklas ir nuspręsti, kas tau labiau tinka: vadyba ar ekonomika, socialinis darbas ar sociologija ar panašiai.
Trūkumai: sugaištami metai, reikalingos papildomos investicijos, tikrai techniškai sunkiai įmanoma sukurti tiek mokyklėlių, kiek yra specialybių Lietuvoje..
Dabar paminėjau tris į galvą šovusias alternatyvias galimybes, kaip būtų galima priiminėti mokinius į aukštąsias mokyklas. Tų būdų yra ir daugiau. Vieni geresni, kiti prastesni. Sugalvoti kažką geresnio už dabartinę sistemą nėra lengva. Savo svarstymais nesitikiu pasiūlyti idealaus varianto, greičiau pamąstyti, o gal galėtų būti ir kitaip.
Jei turite kokių kitokių minčių - būtų įdomu jas išgirsti. Utopinės idėjos irgi laukiamos :)
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą