Parašiutai - tarp dangaus ir žemės 2

Toliau tęsiu senesniame įraše pradėtą temą apie mano pirmąjį šuolį parašiutu ir pasistengsiu pasidalinti patirtimi kaip tas šuolis atrodė.

Kaip jau minėjau, jau seniau nusprendžiau šokti sparno tipo parašiutu. Taigi tik atvykę susiradom instruktorių ir buvom nuvesti į salę, kur jau buvo prasidėję apmokymai. Pirmiausiai paaiškino, kas per velnias parašiutas yra, jo sandarą, technines charakteristikas. Jau rašiau, kad sparno tipo kupolo parašiutas ne tik leidžiasi, bet ir turi 10 km/h vertikalų greitį. Jis vairuojamas dvejomis kilpomis, kurios pritvirtintos prie parašiuto kraštų (tokio tipo parašiutas yra ne apvalus, o stačiakampio formos). Šokant iš lėktuvo, prie jo pririšta virvė parašiutą išskleidžia automatiškai. Šiam neišsiskleidus, ar išsiskleidus netinkamai, yra ir atsarginis parašiutas. Pirmiausia patrauki už už dažniausiai dešinėje pusėje pritvirtintos kempinėlės ir iš karto trauki kitoje pusėje esantį žiedą, kuris paleidžia atsarginį parašiutą. Saugi riba tam padaryti yra iki 600m (pats šuolis vyksta iš 1200 m aukščio). Bet jei atsitinka taip, kad neišsiskleidžia pagrindinis parašiutas ir neskleidi atsarginio, tai dar yra šansų likti gyvam - yra mechaninis prietaisiukas, kuris išskleistų parašiutą 300-400 m aukštyje (norėjau daugiau sužinoti apie jo veikimo principą, bet instruktorius daugiau nelabai galėjo ką pasakyti. Akivaizdu, kad ten turi būti barometras ir kažkoks saugiklis, kuris paleidžia prietaisą, jei slėgis dideliu greičiu didėja iki tam tikros ribos). Kojas gal ir susilaužytum, bet vis geriau nei tapti šlapia dėme laukuose. Skubu nuraminti, bent jau Kauno parašiutininkų klube dar niekam nereikėjo to prietaiso pagalbos.

Tada keliavom į vidų ir žiūrėjom filmuotą medžiagą apie galimas ypatingas situacijas ore. Jų yra nemažai, bet beveik visų jų atveju rekomenduojama skleisti atsarginį parašiutą, na, dar nebent kilpas patampyti, jei ne krenti, o leidiesi. Kiek pamenu buvo vos kelios nestandartinės situacijos, kai reikėjo leistis pagrindiniu parašiutu: kai išsiskleidžia abu parašiutai, bet yra vienas po kitu (paleidus atsarginį parašiutą susipainiotu virvės), kai susipainioję trosai, bet yra vilties juos atpainioti ir parašiutas leidžiasi, o ne krenta, kai parašiutas kiek įplyšęs, bet leidžiasi tvarkingai, ir dar viena situacija, kai galima kilpą patampyti.

Tada buvo paaiškinti veiksmai, iššokus iš lėktuvo. Iššoki sukryžiavęs rankas ant krūtinės ir suglaudęs kojas (dėl oro pasipriešinimo, kad stabiliau kristum). Tada nuleidęs galvą skaičiuoji: vienas tūkstantis, du tūkstančiai ... keturi tūkstančiai ir pakeli galvą į viršų. Turi matyti jau išsiskleidusį stačiakampio formos parašiutą. Galima, ir gana dažnai pasitaikanti situacija - susisukusios virvės. Jei jos susisukusios už nugaros, tai net negalėsi pakelti galvos į viršų (taip man ir pasitaikė). Tada reikia įvertinti, ar verta mėginti išsipainioti, ar skleisti atsarginį parašiutą. Jei jauti, kad ne leidiesi, o krenti, tai daug dvejoti nereikia (kaip jau minėjau, atsarginį parašiutą reikia išskleisti iki 600 m aukščio), bet jei leidiesi tvarkingai, tai paimi už virvių ir kūno judesiais stengiesi atsisukti (man tai pavyko per kokias 5 sekundes). Tada pakeli akis į viršų ir žiūri, ar parašiutas taisyklingo stačiakampio formos. Jei ne, meti jį ir trauki naują. Jei viskas gerai, tai paimi kilpas, patrauki vieną, kitą, po to abi. Visų veiksmų metu parašiuto forma neturi kisti. Kas blogai – tam yra atsarginis parašiutas.

Jei viskas gerai – reikia susigaudyti kur esi ir keliauti link aerodromo, to krašto iš kurios pučia vėjas (jei vėjas iš pietų, tai reikėtų atsirasti šiaurinėje pusėje). Ne visada tai puikiai pavyksta, vienas pirmašuolis nusileido už 8 km nuo aerodromo. Teoriškai galima net ant medžio nusileisti. Atsiradęs prie reikalingo krašto, skraidai aplink ir geriesi nuostabiu vaizdu. Kai aukštis sumažėja iki 500 metų(ant rankos visi turi aukštimatį), reikia pasileisti pavėjui į aerodromo centrą. Sklendi, kol aukštis sumažėja iki 100m, tada apsisuki prieš vėją ir suglaudi bei kiek sulenki kojas(leidžiamasi prieš vėją kad sumažėtų parašiuto horizontalus greitis). Kai aukštis 2-3 metrai, staigiu judesiu patrauki abi kilpas ir leidiesi ant žemės. Bent jau mane parašiutas dar kelis metrus pavilko. Nusileidus reikia patraukti vieną kilpą ir atsistojus apibėgti pusratį, kad vėjas parašiuto daugiau nekeltų.

Išaiškino teoriją, viskas buvo maždaug aišku, bet žinias reikia išbandyti ir praktikoje. Visi buvom pakabinti ir turėjom instruktoriui išvardinti veiksmus leidžiantis. Apačioje matote kabantį mane.


Visiems pakabėjus dar buvom išmokyti, kaip reikia surinkti parašiutą. Nuėję į stovintį lėktuvą parepetavom, kaip susėsim ir kaip reikia šokti pro liuką. Tada keliavom užsidėti parašiutų, šalmų, aukštimačių. Gavome ir racijas, pro kurias girdėti instruktoriaus komandos. Kaip atrodėme per jų testavimą žiūrėkite žemiau.


Paskutiniai priminimai, nurodymai ir susėdę laukėme skrydžio. Ačiū Dievui, tai neužtruko ilgai. Susėdom į lėktuvą pagal svorį. Pirmiausia šoka sunkiausi, nes jų leidimosi greitis kiek didesnis. Man su savo varganais 75 kg teko būti priešpaskutiniam (ir tai dar kelis kg pridėjau, kad netektų paskutiniam šokti :) ). Juokelių kažkaip pasigirsdavo vis mažiau, kolegų veidai vis balo. Lėktuvas pradėjo garsiai burgzti, paskutinį kartą susikalibravau ir taip jau gerai rodantį aukštimatį, pasisukau link liuko. Į lėktuvą įsėdo pora instruktorių, kurie dar kartą patikrino virves. Lėktuvas pajudėjo. Pats kilimas turėjo trukti apie 10 min, kiek truko iš tiesų, negaliu pasakyti. Nervingai žiūrėdavau tai į aukštimatį, tai į persikreipusius aplinkinių veidus. Aukštis 1200 m. Pakyla instruktorius ir pakviečia sunkiausiąjį link jau atidaryto liuko. Man nerimas stabilizavosi, dar kartelį permąsčiau būsimus veiksmus. Instruktorius manęs kažkodėl paklausė, ar blogai jaučiuos, ar vakar gėriau. Supykau. Nei blogai jaučiuos nei ką. Iššoko pirmas, pakilo antras. Iššokus pirmiems keturiems, lėktuvas daro ratą. Apsisukus, pakyla kaimynas iš dešinės. Slenkuosi į jo vietą. Iššoko. Štai aš prie liuko. Rankos sukryžiuotos, kairė koja priekyje. Laukiu komados „šok" ar kažkas tokio. Ją išgirdau, kai instruktorius jau išstūmė iš lėktuvo. Dar spėjau pasvarstyti, kad būtų įdomu išmėginti save, žengiant žingsnį be komandos. Bet tai greičiausiai velniškai baisu. Krentu. Nesu tikras, kad skaičiavau iki keturių. Virvės susisukusios. Už nugaros. Parašiutas leidžiasi tvarkingai. Patenkintas, kad judesiai pakankamai šaltakraujiški - dar mąstau. Pradedu atsisukinėti. Pirmas judesiukas kažkaip ne į tą pusę. Nieko, per kokias 5-6 sekundes išsipainioju. Patikrinu kilpas. Parašiuto forma gera, valdomas tvarkingai. Visiška tyla. Per raciją pasigirsta instruktoriaus ramus ir užtikrintas balsas. Nurodo pasisukti į vieną, į kitą pusę. Tikrina, ar girdi ir gali vykdyti komandas. Tai nuima kiek atsakomybės, bet ir atima ir dalį valdymo džiaugsmo. Užplūsta džiugi ramybė ir pasitenkinimas. Dairausi aplink. Toks jausmas, kad būčiau pakabintas danguje, jokio judesio, jokio vėjo. Nusileidimas vyko tvarkingai, pagal visas aukščiau aprašytas taisykles. Atsistojęs ant žemės nešaukiau, nesivoliojau, nepatyriau jokio antgamtiško pasitenkinimo. Ramus ir patenkintas suvyniojau parašiutą ir patraukiau link klubo pastato, šalia kurio jau mačiau mojuojančius bendradarbius.


Parašiau savo įspūdžius. Jie individualūs, kiekvienam būna vis kitaip. Nurodymai kaip reikia elgtis su parašiutu parašyti iš atminties. Jokiu būdu jų tikslas nėra instruktuoti būsimus šuolininkus. Tiesiog prieš savo šuolį neradau tokios info, kuri atspindėtų realią šuolio eigą. Dauguma medžiagos – paprasčiausi reklaminiai tekstai. Tikiuosi, gal kam nors mano mintys padės geriau suvokti šuolio procesą ir apsispręsti. Aš tokiu žingsniu likau patenkintas. Šuolis padėjo geriau pažinti save ekstremalioje situacijoje, pajusti malonų pergalės jausmą. Tačiau reikia pripažinti, kad rizika išlieka. Šokti ar ne – pasirinkti reikia Jums.

Blogeriai, kas į aerodromą?

1 komentaras:

dievas_tevas rašė...

Liux straipsnis ! :)
Kaip tik ieškojau panašios informacijos.