Kiekvienas vaikas svajoja pakilti kaip paukštis virš žemės, pamatyti nematytus tolius, pajusti laisvę. Tarp jų buvau ir aš. Kai supratau, kad nepakilsiu kaip Nilsas su žąsimi, pradėjau domėtis kiek realesnėmis priemonėmis. Dar būdamas visai mažas vasarą kaime pas senelius pamačiau, kaip su parašiutais sportininkai gaudo oro sroves ir kyla į viršų. Iš karto užsidegiau idėja tokiu būdu atsiplėšti nuo žemės. Ir kas gali tokiu atveju padėti? Žinoma, senelis! Ištraukė kažkokį kareivišką apsiaustą ir pareiškė, kad tai yra parašiutas. Valio! Seneli, o kodėl parašiutas nekelia manęs į viršų? Tai gal nuo per žemai šoki – paaiškino senelis kikendamas į barzdą. Jei ne močiutė, atėmusį iš manęs „parašiutą“ ir davusi seneliui pylos, tai gal visą vasarą būčiau šokinėjęs belaukdamas beišsiskleidžiančio parašiuto.
Prabėgo nemažai metų, kol galėjau šią vaikystės svajonę realizuoti. Tam proga pasitaikė praeitą savaitgalį, kai su bendradarbiais Pociūnų aerodrome pagaliau patyriau tą jausmą, kai kabi tarp žemės ir dangaus. Manau, kad apie tokią galimybę svarsto ir ne vienas iš Jūsų, tai gal mano patyrimai bus aktualūs.
Jei jau nusprendei šokti parašiutu, tai pirmiausia reikia rasti aerodromą. Tam skirtas Google. Bet jei atstumas nesvarbu, tai rekomenduoju Kauno parašiutininkų klubą (ten keliavom iš sostinės). Draugiški ir profesionalūs instrunktoriai, užsirašius neteko ilgai lauksti, grupei padarė šiokią tokią nuolaidą.
Tada reikia išsirinkti kokio tipo parašiutu atliksi savo pirmąjį šuolį. Apvalaus tipo kupolu, sparno tipo kupolu ar „tandemu“. Iš 12 šokusių kolegų 9 rinkosi tandemą, likę 3 (ir aš jų tarpe) šoko sparno tipo parašiutu. Tandemo(dar kitaip vadinamas kengūros) tipo šuolis atliekamas esant sukabintam su instruktoriumi. Taigi nereikia nieko daug ruoštis, išaiškinama praktiškai vien kaip reikia iššokti iš lėktuvo, kaip laikyti rankas kritimo metu ir kaip sulenkti kojas leidžiantis. Daugelį suvilioja tai, kad nereikia nieko galvoti, atsakomybė numetama ant instruktoriaus pečių. Be to patiriamas laisvojo kritimo malonumas (apie 40 s.). Krintama iš maždaug 3 km aukščio, pasiekiamas virš 200 km/h greitis (mūsiškių rekordas buvo 224 km/h). Pamėginkite iškišti galvą iš tokiu greičiu važiuojančios mašinos ir suprasite koks tai jausmas(neduokdie neraginu viršyti greičio).Kainuoja toks šuolis brangiausiai, Kaune už jį prašė 350 Lt, kituose aerodromuose kaina kiek skiriasi. Dar galima užsakyti filmavimą ir fotografavimą. Tai atlieka arba pats instruktorius su ant rankos pritvirtinta kamera, arba kartu šokantis jo kolega.
Sparno tipo kupolo ir apvalaus tipo kupolo parašiutais jau šokama po vieną ir reikia pasitikėti savo galva. Pradžioje vyksta kelių valandų mokymai (apie juos vėliau), tada kylama į 800 m aukštį šokant apvalaus tipo kupolu ar į 1200m aukštį šokant sparno tipo kupolu. Apvalaus tipo parašiutas yra praktiškai nevaldomas, kur išmes, ten ir nusileisi (na, galima kiek virves patampyti). Kiek girdėjau, jo sąlyčio su žeme smūgis kiek didesnis nei šokant sparno tipo parašiutu. Sparno tipo parašiutas, priešingai kito kupolo tipo parašiutui, ne tik leidžiasi, bet ir išvysto apie 10 km/h vertikalų greitį ir yra valdomas. „Apvalus“ malonumas Kauno parašiutininkų klube kainuoja 120 Lt, o už „sparnuotą“ ten tenka pakloti 180 Lt.
Trumpai aprašiau parašiutų skirtumus. Kitame įraše aprašysiu ko mokė apmokymų metu, kaip jautiesi žvelgdamas pro liuką kai po kojom iki žemės virš kilometro, kaip sekėsi leistis ir ar šoksiu dar :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą