Toliau tęsiu senesniame įraše pradėtą temą apie mano pirmąjį šuolį parašiutu ir pasistengsiu pasidalinti patirtimi kaip tas šuolis atrodė.
Kaip jau minėjau, jau seniau nusprendžiau šokti sparno tipo parašiutu. Taigi tik atvykę susiradom instruktorių ir buvom nuvesti į salę, kur jau buvo prasidėję apmokymai. Pirmiausiai paaiškino, kas per velnias parašiutas yra, jo sandarą, technines charakteristikas. Jau rašiau, kad sparno tipo kupolo parašiutas ne tik leidžiasi, bet ir turi 10 km/h vertikalų greitį. Jis vairuojamas dvejomis kilpomis, kurios pritvirtintos prie parašiuto kraštų (tokio tipo parašiutas yra ne apvalus, o stačiakampio formos). Šokant iš lėktuvo, prie jo pririšta virvė parašiutą išskleidžia automatiškai. Šiam neišsiskleidus, ar išsiskleidus netinkamai, yra ir atsarginis parašiutas. Pirmiausia patrauki už už dažniausiai dešinėje pusėje pritvirtintos kempinėlės ir iš karto trauki kitoje pusėje esantį žiedą, kuris paleidžia atsarginį parašiutą. Saugi riba tam padaryti yra iki 600m (pats šuolis vyksta iš 1200 m aukščio). Bet jei atsitinka taip, kad neišsiskleidžia pagrindinis parašiutas ir neskleidi atsarginio, tai dar yra šansų likti gyvam - yra mechaninis prietaisiukas, kuris išskleistų parašiutą 300-400 m aukštyje (norėjau daugiau sužinoti apie jo veikimo principą, bet instruktorius daugiau nelabai galėjo ką pasakyti. Akivaizdu, kad ten turi būti barometras ir kažkoks saugiklis, kuris paleidžia prietaisą, jei slėgis dideliu greičiu didėja iki tam tikros ribos). Kojas gal ir susilaužytum, bet vis geriau nei tapti šlapia dėme laukuose. Skubu nuraminti, bent jau Kauno parašiutininkų klube dar niekam nereikėjo to prietaiso pagalbos.
Tada keliavom į vidų ir žiūrėjom filmuotą medžiagą apie galimas ypatingas situacijas ore. Jų yra nemažai, bet beveik visų jų atveju rekomenduojama skleisti atsarginį parašiutą, na, dar nebent kilpas patampyti, jei ne krenti, o leidiesi. Kiek pamenu buvo vos kelios nestandartinės situacijos, kai reikėjo leistis pagrindiniu parašiutu: kai išsiskleidžia abu parašiutai, bet yra vienas po kitu (paleidus atsarginį parašiutą susipainiotu virvės), kai susipainioję trosai, bet yra vilties juos atpainioti ir parašiutas leidžiasi, o ne krenta, kai parašiutas kiek įplyšęs, bet leidžiasi tvarkingai, ir dar viena situacija, kai galima kilpą patampyti.
Tada buvo paaiškinti veiksmai, iššokus iš lėktuvo. Iššoki sukryžiavęs rankas ant krūtinės ir suglaudęs kojas (dėl oro pasipriešinimo, kad stabiliau kristum). Tada nuleidęs galvą skaičiuoji: vienas tūkstantis, du tūkstančiai ... keturi tūkstančiai ir pakeli galvą į viršų. Turi matyti jau išsiskleidusį stačiakampio formos parašiutą. Galima, ir gana dažnai pasitaikanti situacija - susisukusios virvės. Jei jos susisukusios už nugaros, tai net negalėsi pakelti galvos į viršų (taip man ir pasitaikė). Tada reikia įvertinti, ar verta mėginti išsipainioti, ar skleisti atsarginį parašiutą. Jei jauti, kad ne leidiesi, o krenti, tai daug dvejoti nereikia (kaip jau minėjau, atsarginį parašiutą reikia išskleisti iki 600 m aukščio), bet jei leidiesi tvarkingai, tai paimi už virvių ir kūno judesiais stengiesi atsisukti (man tai pavyko per kokias 5 sekundes). Tada pakeli akis į viršų ir žiūri, ar parašiutas taisyklingo stačiakampio formos. Jei ne, meti jį ir trauki naują. Jei viskas gerai, tai paimi kilpas, patrauki vieną, kitą, po to abi. Visų veiksmų metu parašiuto forma neturi kisti. Kas blogai – tam yra atsarginis parašiutas.
Jei viskas gerai – reikia susigaudyti kur esi ir keliauti link aerodromo, to krašto iš kurios pučia vėjas (jei vėjas iš pietų, tai reikėtų atsirasti šiaurinėje pusėje). Ne visada tai puikiai pavyksta, vienas pirmašuolis nusileido už 8 km nuo aerodromo. Teoriškai galima net ant medžio nusileisti. Atsiradęs prie reikalingo krašto, skraidai aplink ir geriesi nuostabiu vaizdu. Kai aukštis sumažėja iki 500 metų(ant rankos visi turi aukštimatį), reikia pasileisti pavėjui į aerodromo centrą. Sklendi, kol aukštis sumažėja iki 100m, tada apsisuki prieš vėją ir suglaudi bei kiek sulenki kojas(leidžiamasi prieš vėją kad sumažėtų parašiuto horizontalus greitis). Kai aukštis 2-3 metrai, staigiu judesiu patrauki abi kilpas ir leidiesi ant žemės. Bent jau mane parašiutas dar kelis metrus pavilko. Nusileidus reikia patraukti vieną kilpą ir atsistojus apibėgti pusratį, kad vėjas parašiuto daugiau nekeltų.
Išaiškino teoriją, viskas buvo maždaug aišku, bet žinias reikia išbandyti ir praktikoje. Visi buvom pakabinti ir turėjom instruktoriui išvardinti veiksmus leidžiantis. Apačioje matote kabantį mane.
Visiems pakabėjus dar buvom išmokyti, kaip reikia surinkti parašiutą. Nuėję į stovintį lėktuvą parepetavom, kaip susėsim ir kaip reikia šokti pro liuką. Tada keliavom užsidėti parašiutų, šalmų, aukštimačių. Gavome ir racijas, pro kurias girdėti instruktoriaus komandos. Kaip atrodėme per jų testavimą žiūrėkite žemiau.
Paskutiniai priminimai, nurodymai ir susėdę laukėme skrydžio. Ačiū Dievui, tai neužtruko ilgai. Susėdom į lėktuvą pagal svorį. Pirmiausia šoka sunkiausi, nes jų leidimosi greitis kiek didesnis. Man su savo varganais 75 kg teko būti priešpaskutiniam (ir tai dar kelis kg pridėjau, kad netektų paskutiniam šokti :) ). Juokelių kažkaip pasigirsdavo vis mažiau, kolegų veidai vis balo. Lėktuvas pradėjo garsiai burgzti, paskutinį kartą susikalibravau ir taip jau gerai rodantį aukštimatį, pasisukau link liuko. Į lėktuvą įsėdo pora instruktorių, kurie dar kartą patikrino virves. Lėktuvas pajudėjo. Pats kilimas turėjo trukti apie 10 min, kiek truko iš tiesų, negaliu pasakyti. Nervingai žiūrėdavau tai į aukštimatį, tai į persikreipusius aplinkinių veidus. Aukštis 1200 m. Pakyla instruktorius ir pakviečia sunkiausiąjį link jau atidaryto liuko. Man nerimas stabilizavosi, dar kartelį permąsčiau būsimus veiksmus. Instruktorius manęs kažkodėl paklausė, ar blogai jaučiuos, ar vakar gėriau. Supykau. Nei blogai jaučiuos nei ką. Iššoko pirmas, pakilo antras. Iššokus pirmiems keturiems, lėktuvas daro ratą. Apsisukus, pakyla kaimynas iš dešinės. Slenkuosi į jo vietą. Iššoko. Štai aš prie liuko. Rankos sukryžiuotos, kairė koja priekyje. Laukiu komados „šok" ar kažkas tokio. Ją išgirdau, kai instruktorius jau išstūmė iš lėktuvo. Dar spėjau pasvarstyti, kad būtų įdomu išmėginti save, žengiant žingsnį be komandos. Bet tai greičiausiai velniškai baisu. Krentu. Nesu tikras, kad skaičiavau iki keturių. Virvės susisukusios. Už nugaros. Parašiutas leidžiasi tvarkingai. Patenkintas, kad judesiai pakankamai šaltakraujiški - dar mąstau. Pradedu atsisukinėti. Pirmas judesiukas kažkaip ne į tą pusę. Nieko, per kokias 5-6 sekundes išsipainioju. Patikrinu kilpas. Parašiuto forma gera, valdomas tvarkingai. Visiška tyla. Per raciją pasigirsta instruktoriaus ramus ir užtikrintas balsas. Nurodo pasisukti į vieną, į kitą pusę. Tikrina, ar girdi ir gali vykdyti komandas. Tai nuima kiek atsakomybės, bet ir atima ir dalį valdymo džiaugsmo. Užplūsta džiugi ramybė ir pasitenkinimas. Dairausi aplink. Toks jausmas, kad būčiau pakabintas danguje, jokio judesio, jokio vėjo. Nusileidimas vyko tvarkingai, pagal visas aukščiau aprašytas taisykles. Atsistojęs ant žemės nešaukiau, nesivoliojau, nepatyriau jokio antgamtiško pasitenkinimo. Ramus ir patenkintas suvyniojau parašiutą ir patraukiau link klubo pastato, šalia kurio jau mačiau mojuojančius bendradarbius.
Parašiau savo įspūdžius. Jie individualūs, kiekvienam būna vis kitaip. Nurodymai kaip reikia elgtis su parašiutu parašyti iš atminties. Jokiu būdu jų tikslas nėra instruktuoti būsimus šuolininkus. Tiesiog prieš savo šuolį neradau tokios info, kuri atspindėtų realią šuolio eigą. Dauguma medžiagos – paprasčiausi reklaminiai tekstai. Tikiuosi, gal kam nors mano mintys padės geriau suvokti šuolio procesą ir apsispręsti. Aš tokiu žingsniu likau patenkintas. Šuolis padėjo geriau pažinti save ekstremalioje situacijoje, pajusti malonų pergalės jausmą. Tačiau reikia pripažinti, kad rizika išlieka. Šokti ar ne – pasirinkti reikia Jums.
Blogeriai, kas į aerodromą?
Parašiutai - tarp dangaus ir žemės
Kiekvienas vaikas svajoja pakilti kaip paukštis virš žemės, pamatyti nematytus tolius, pajusti laisvę. Tarp jų buvau ir aš. Kai supratau, kad nepakilsiu kaip Nilsas su žąsimi, pradėjau domėtis kiek realesnėmis priemonėmis. Dar būdamas visai mažas vasarą kaime pas senelius pamačiau, kaip su parašiutais sportininkai gaudo oro sroves ir kyla į viršų. Iš karto užsidegiau idėja tokiu būdu atsiplėšti nuo žemės. Ir kas gali tokiu atveju padėti? Žinoma, senelis! Ištraukė kažkokį kareivišką apsiaustą ir pareiškė, kad tai yra parašiutas. Valio! Seneli, o kodėl parašiutas nekelia manęs į viršų? Tai gal nuo per žemai šoki – paaiškino senelis kikendamas į barzdą. Jei ne močiutė, atėmusį iš manęs „parašiutą“ ir davusi seneliui pylos, tai gal visą vasarą būčiau šokinėjęs belaukdamas beišsiskleidžiančio parašiuto.
Prabėgo nemažai metų, kol galėjau šią vaikystės svajonę realizuoti. Tam proga pasitaikė praeitą savaitgalį, kai su bendradarbiais Pociūnų aerodrome pagaliau patyriau tą jausmą, kai kabi tarp žemės ir dangaus. Manau, kad apie tokią galimybę svarsto ir ne vienas iš Jūsų, tai gal mano patyrimai bus aktualūs.
Jei jau nusprendei šokti parašiutu, tai pirmiausia reikia rasti aerodromą. Tam skirtas Google. Bet jei atstumas nesvarbu, tai rekomenduoju Kauno parašiutininkų klubą (ten keliavom iš sostinės). Draugiški ir profesionalūs instrunktoriai, užsirašius neteko ilgai lauksti, grupei padarė šiokią tokią nuolaidą.
Tada reikia išsirinkti kokio tipo parašiutu atliksi savo pirmąjį šuolį. Apvalaus tipo kupolu, sparno tipo kupolu ar „tandemu“. Iš 12 šokusių kolegų 9 rinkosi tandemą, likę 3 (ir aš jų tarpe) šoko sparno tipo parašiutu. Tandemo(dar kitaip vadinamas kengūros) tipo šuolis atliekamas esant sukabintam su instruktoriumi. Taigi nereikia nieko daug ruoštis, išaiškinama praktiškai vien kaip reikia iššokti iš lėktuvo, kaip laikyti rankas kritimo metu ir kaip sulenkti kojas leidžiantis. Daugelį suvilioja tai, kad nereikia nieko galvoti, atsakomybė numetama ant instruktoriaus pečių. Be to patiriamas laisvojo kritimo malonumas (apie 40 s.). Krintama iš maždaug 3 km aukščio, pasiekiamas virš 200 km/h greitis (mūsiškių rekordas buvo 224 km/h). Pamėginkite iškišti galvą iš tokiu greičiu važiuojančios mašinos ir suprasite koks tai jausmas(neduokdie neraginu viršyti greičio).Kainuoja toks šuolis brangiausiai, Kaune už jį prašė 350 Lt, kituose aerodromuose kaina kiek skiriasi. Dar galima užsakyti filmavimą ir fotografavimą. Tai atlieka arba pats instruktorius su ant rankos pritvirtinta kamera, arba kartu šokantis jo kolega.
Sparno tipo kupolo ir apvalaus tipo kupolo parašiutais jau šokama po vieną ir reikia pasitikėti savo galva. Pradžioje vyksta kelių valandų mokymai (apie juos vėliau), tada kylama į 800 m aukštį šokant apvalaus tipo kupolu ar į 1200m aukštį šokant sparno tipo kupolu. Apvalaus tipo parašiutas yra praktiškai nevaldomas, kur išmes, ten ir nusileisi (na, galima kiek virves patampyti). Kiek girdėjau, jo sąlyčio su žeme smūgis kiek didesnis nei šokant sparno tipo parašiutu. Sparno tipo parašiutas, priešingai kito kupolo tipo parašiutui, ne tik leidžiasi, bet ir išvysto apie 10 km/h vertikalų greitį ir yra valdomas. „Apvalus“ malonumas Kauno parašiutininkų klube kainuoja 120 Lt, o už „sparnuotą“ ten tenka pakloti 180 Lt.
Trumpai aprašiau parašiutų skirtumus. Kitame įraše aprašysiu ko mokė apmokymų metu, kaip jautiesi žvelgdamas pro liuką kai po kojom iki žemės virš kilometro, kaip sekėsi leistis ir ar šoksiu dar :)
Prisistovėsim, kai pasensim..
Jau esu rašęs apie varginančius pasivažinėjimus piko metu viešuoju transportu. Sunku jame visiems, bet vertėtų apsidairyti, ar aplink nėra žmonių, kuriems stovėti sunkiau nei jums. Pagyvenusios moteriškės kartais tiesiog išsireikalauja sėdimą vietą, bet ją užleisti reikėtų ir be prašymų..
Vakar važiuojant troleibusu įlipo kūdikio besilaukianti moteris su akivaizdžiai padidėjusiu pilvuku. Ir visi keleiviai liko sėdėti, tik nusuko žvilgsnį į kitą pusę. Tarp sėdėjusių buvo nemažai vidutinio amžiaus vyrų, kuriems užleisti vietą moteriai, ypač nėščiai, būtų tiesio garbės reikalas, bet visi ramia sąžine vadovavosi principu "tegul užleidžia kitas". Bjauru.. Kilo noras tiesiog imti ir pakelti iš sėdimų tuos vyrus. Jei būtų jaunesni, tai gal taip ir būčiau padaręs, bet nesinorėjo šumo kelti. Mama pasakojo, kad kartą su "mini me inside" autobuse vos neapalpo, nes niekas nesugalvojo, kad nėščiai moteriai reikėtų užleisti sėdimą vietą..
Kai buvau mažas, net tuščiame autobuse mama sunkiai įkalbėdavo mane atsisėsti, nes kažkur buvau išgirdęs tiesą, kad džentelmenai užleidžia vietas vyresniems ir moterims.
Vakar važiuojant troleibusu įlipo kūdikio besilaukianti moteris su akivaizdžiai padidėjusiu pilvuku. Ir visi keleiviai liko sėdėti, tik nusuko žvilgsnį į kitą pusę. Tarp sėdėjusių buvo nemažai vidutinio amžiaus vyrų, kuriems užleisti vietą moteriai, ypač nėščiai, būtų tiesio garbės reikalas, bet visi ramia sąžine vadovavosi principu "tegul užleidžia kitas". Bjauru.. Kilo noras tiesiog imti ir pakelti iš sėdimų tuos vyrus. Jei būtų jaunesni, tai gal taip ir būčiau padaręs, bet nesinorėjo šumo kelti. Mama pasakojo, kad kartą su "mini me inside" autobuse vos neapalpo, nes niekas nesugalvojo, kad nėščiai moteriai reikėtų užleisti sėdimą vietą..
Kai buvau mažas, net tuščiame autobuse mama sunkiai įkalbėdavo mane atsisėsti, nes kažkur buvau išgirdęs tiesą, kad džentelmenai užleidžia vietas vyresniems ir moterims.
Konkursinis balas 2: ar galima padaryti geriau?
Kiek seniau jau rašiau apie stojimus į Lietuvos aukštąsias mokyklas. Sistema tikrai nėra tobula. Bet ar galima sugalvoti ką nors tobulesnio? Pamėginsiu pasvarstyti apie galimas alternatyvas.
Stojamieji egzaminai/motyvaciniai pokalbiai. Galimybė patikrinti įgūdžius ir gebėjimus, kurių prireiks studijuojant konkrečią specialybę. Tai gerokai tiksliau parodo gabumus vienam ar kitam dalykui nei dabartiniai valstybiniai egzaminai, kuriuose nustatomas gabumas lietuvių kalbai ir istorijai, o ne teisei ir ekonomikai.
Minusai:
1. Korupcija. Nežinau, ar galima atsisakyti idėjos vien dėl to, kad sunkiau kontroliuoti jos skaidrumą, bet apie aukštąsias mokyklas, kurios dabar taiko tokį priėmimo būdą, sklando legendos, kaip dėstytojas iš studento veido sugeba nustatyti jo tinkamumą tai specialybei.
2. Nepatogumas. Jei tu gyveni Klaipėdoje, o nori stoti į Vilnių, tai važinėjimas laikyti egzaminų į kitą miestą gali sukelti problemų. Ypač jei galvoji apie kelias specialybes. Taigi, stojamieji egzaminai apsunkina galimybę pretenduoti į kelioliką studijų vietų vienais metais. Reikia įvertinti savo jėgas ir pretenduoti kelias specialybes, bet tai, mano nuomone, greičiau jau privalumas, nei trūkumas.
3. Sumažėtų studentų, studijuosiančių neprestižines specialybes. Dabar daugybė pirmose vietose surašo teises/ekonomikas, o įstoja į kelioliktoje vietoje rašytas inžinerijas. Bet ar tikrai tie "netyčiukai", patekę į universitetą vien dėl to, kad ten konkursas mažas, reikalingi? Į prestižinio VU universiteto informatikos specialybę pateko studentas nelaikęs jokio matematikos egzamino ir surinkęs 200 balų.. Kas darosi kituose universitetuose baisu pagalvoti..
4. Moksleivis jau turėtų anksčiau apsispręsti, kur nori stoti ir pradėti ruoštis savarankiškai. Bet gal tai kaip tik padėtų suvokti, ar išties nori ten studijuoti ir parodytu studento motyvaciją.
Priimti visus norinčius. ir po to atsijoti tinkamus tam dalykui. Tokią mintį pateikė vienas pažįstamas. Iš karto užginčijome kaip utopinę, bet privalumų ji turi. Visi turėtų šimtaprocentines galimybes įstoti kur nori ir įrodyti, ko jie verti. Tam kelio neužkirstų vienas ar kitas prasčiau išlaikytas egzaminas.
Idėja daugiau utopinė, jos trūkumai akivaizdūs: bandau įsivaizduoti, kaip atrodytų jungiamieji rūmai tarp teisės ir ekonomikos fakultetų Saulėtekyje, kai juos užplūstų visi įsivaizduojantys save būsimais teisininkais ir ekonomistais, kur reikėtų tiek žmonių dėti, kas jiems dėstytų, kam investuoti į tokios gausybės žmonių mokymą, kai dauguma po pirmo semestro lėktų lauk... Minusų begalė, į juos toliau nesigilinsiu..
Tarpinės ugdymo institucijos. Na, kažkas panašaus į daniškąsias folkehøjskole . Baigus vidurinę mokyklą metai galėtų būti praleisti tokiose institucijose. Trukmė galėtų būti apie 2-3 mėnesiai. Per juos studentai išsamiau susipažintų su dalyku, galėtų gauti dalį įstojimui reikalingų balų. Dėl neilgos trukmės, būtų galima pamėginti 3-4 mokyklas ir nuspręsti, kas tau labiau tinka: vadyba ar ekonomika, socialinis darbas ar sociologija ar panašiai.
Trūkumai: sugaištami metai, reikalingos papildomos investicijos, tikrai techniškai sunkiai įmanoma sukurti tiek mokyklėlių, kiek yra specialybių Lietuvoje..
Dabar paminėjau tris į galvą šovusias alternatyvias galimybes, kaip būtų galima priiminėti mokinius į aukštąsias mokyklas. Tų būdų yra ir daugiau. Vieni geresni, kiti prastesni. Sugalvoti kažką geresnio už dabartinę sistemą nėra lengva. Savo svarstymais nesitikiu pasiūlyti idealaus varianto, greičiau pamąstyti, o gal galėtų būti ir kitaip.
Jei turite kokių kitokių minčių - būtų įdomu jas išgirsti. Utopinės idėjos irgi laukiamos :)
Stojamieji egzaminai/motyvaciniai pokalbiai. Galimybė patikrinti įgūdžius ir gebėjimus, kurių prireiks studijuojant konkrečią specialybę. Tai gerokai tiksliau parodo gabumus vienam ar kitam dalykui nei dabartiniai valstybiniai egzaminai, kuriuose nustatomas gabumas lietuvių kalbai ir istorijai, o ne teisei ir ekonomikai.
Minusai:
1. Korupcija. Nežinau, ar galima atsisakyti idėjos vien dėl to, kad sunkiau kontroliuoti jos skaidrumą, bet apie aukštąsias mokyklas, kurios dabar taiko tokį priėmimo būdą, sklando legendos, kaip dėstytojas iš studento veido sugeba nustatyti jo tinkamumą tai specialybei.
2. Nepatogumas. Jei tu gyveni Klaipėdoje, o nori stoti į Vilnių, tai važinėjimas laikyti egzaminų į kitą miestą gali sukelti problemų. Ypač jei galvoji apie kelias specialybes. Taigi, stojamieji egzaminai apsunkina galimybę pretenduoti į kelioliką studijų vietų vienais metais. Reikia įvertinti savo jėgas ir pretenduoti kelias specialybes, bet tai, mano nuomone, greičiau jau privalumas, nei trūkumas.
3. Sumažėtų studentų, studijuosiančių neprestižines specialybes. Dabar daugybė pirmose vietose surašo teises/ekonomikas, o įstoja į kelioliktoje vietoje rašytas inžinerijas. Bet ar tikrai tie "netyčiukai", patekę į universitetą vien dėl to, kad ten konkursas mažas, reikalingi? Į prestižinio VU universiteto informatikos specialybę pateko studentas nelaikęs jokio matematikos egzamino ir surinkęs 200 balų.. Kas darosi kituose universitetuose baisu pagalvoti..
4. Moksleivis jau turėtų anksčiau apsispręsti, kur nori stoti ir pradėti ruoštis savarankiškai. Bet gal tai kaip tik padėtų suvokti, ar išties nori ten studijuoti ir parodytu studento motyvaciją.
Priimti visus norinčius. ir po to atsijoti tinkamus tam dalykui. Tokią mintį pateikė vienas pažįstamas. Iš karto užginčijome kaip utopinę, bet privalumų ji turi. Visi turėtų šimtaprocentines galimybes įstoti kur nori ir įrodyti, ko jie verti. Tam kelio neužkirstų vienas ar kitas prasčiau išlaikytas egzaminas.
Idėja daugiau utopinė, jos trūkumai akivaizdūs: bandau įsivaizduoti, kaip atrodytų jungiamieji rūmai tarp teisės ir ekonomikos fakultetų Saulėtekyje, kai juos užplūstų visi įsivaizduojantys save būsimais teisininkais ir ekonomistais, kur reikėtų tiek žmonių dėti, kas jiems dėstytų, kam investuoti į tokios gausybės žmonių mokymą, kai dauguma po pirmo semestro lėktų lauk... Minusų begalė, į juos toliau nesigilinsiu..
Tarpinės ugdymo institucijos. Na, kažkas panašaus į daniškąsias folkehøjskole . Baigus vidurinę mokyklą metai galėtų būti praleisti tokiose institucijose. Trukmė galėtų būti apie 2-3 mėnesiai. Per juos studentai išsamiau susipažintų su dalyku, galėtų gauti dalį įstojimui reikalingų balų. Dėl neilgos trukmės, būtų galima pamėginti 3-4 mokyklas ir nuspręsti, kas tau labiau tinka: vadyba ar ekonomika, socialinis darbas ar sociologija ar panašiai.
Trūkumai: sugaištami metai, reikalingos papildomos investicijos, tikrai techniškai sunkiai įmanoma sukurti tiek mokyklėlių, kiek yra specialybių Lietuvoje..
Dabar paminėjau tris į galvą šovusias alternatyvias galimybes, kaip būtų galima priiminėti mokinius į aukštąsias mokyklas. Tų būdų yra ir daugiau. Vieni geresni, kiti prastesni. Sugalvoti kažką geresnio už dabartinę sistemą nėra lengva. Savo svarstymais nesitikiu pasiūlyti idealaus varianto, greičiau pamąstyti, o gal galėtų būti ir kitaip.
Jei turite kokių kitokių minčių - būtų įdomu jas išgirsti. Utopinės idėjos irgi laukiamos :)
Konkursinis balas - loterija, ar pelnytas atlygis?
Neseniai su draugais diskutavome apie priėmimo į Lietuvos aukštąsias mokyklas peripetijas. Klausimas nelengvas, problemų sugalvota daug, tinkamų sprendimų sugalvoti sunku. Na, bet visų pirma apžvelkim, kokie kintamieji apibrėžia abituriento galimybes studijuoti svajonių aukštojoje mokykloje.
1. Mokykliniai balai. Teoriškai jie turėtų parodyti mokinio darbą per paskutinius metus. Tai labai sveikintinas dalykas, bet ar jis yra objektyvus? Vieša paslaptis, kad skirtingų mokyklų lygiai skiriasi, net toje pačioje mokykloje skirtingi mokytojai už vienodas žinias parašys skirtingus įvertinimus. Nieko nestebina 10kininkai braukiantys ašaras dėl prastai išlaikytų valstybinių egzaminų.
Taigi metiniai pažymiai priklauso nuo moksleivio:
-Žinių;
-Santykių su mokytoju (diplomatiškumas ir mokėjimas sudaryti gerą įspūdį yra sveikintini dalykai, bet kartais aukštesnis balas pelnomas, pasak Gyčio, "tinkamu kiekiu muilo");
-Stropumo (pažymys pakeliamas už nuoširdžias pastangas);
-Mokyklos ir jos moksleivių lygio(turiu įtarimą, kad skirtingose mokyklose yra panašus visų metinių įvertinimų santykis, kai valstybinių balai akivaizdžiai skiriasi);
-Atkaklumo/"naglumo"(mokytojau, man matematikos balas pats svarbiausias);
-Pasitaikiusio mokytojo;
-Popamokinės veiklos (kai kurie mokytojai itin vertina(balų skalėje) dalyvavimą, tarkim, jų būrelio veikloje).
Tai tik keli iš galimų veiksnių,lemiančių mokyklinių balų dydį. Jie stojant sudaro santykinai nedidelę balo dalį, bet tie keliolika procentų gali lemti išties daug, ypač jei stojama į specialybes, pasižyminčias aukštais stojamaisiais konkursais. Tarkim moksleivis, 2005 stojęs į ekonomiką VU su visais valstybiniais šimtukais, bet septintukais iš mokyklinių dalykų nebūtų įstojęs..
Valstybiniai egzaminai. Šiaip jų idėja gera - surikiuoti abiturientus nuo prasčiausio iki geriausio. Visiems taikomos vienodos sąlygos, sunkiau "nusipirkti"(prieš savo egzaminus 2006 metais būčiau panaudojęs žodį "neįmanoma", bet porą kartų laikytas gimtosios kalbos egzaminas privertė pakoreguoti nuomonę) gerą įvertinimą. Nepaisant tokio egzaminavimo pliusų, yra gausybė minusų:
-Nevisi geba susitvarkyti su stresu. Kasmet nemažai abiturientų pakliūva į ligonines dėl patiriamos įtampos, kuri daro tiesioginę įtaką rezultatams. Išties, kai poros valandų egzaminas gali sugriauti visus ateities planus - nelengva.
-Neįmanoma tiek žmonių įvertinti vienodai objektyviai. Na, testą taip, tiksliuosius mokslus gal, bet kaip interpretaciją ar rašinį skirtingi vertintojai gali įvertinti pagal tuos pačius kriterijus? Dauguma, greičiausiai yra matę vertinimo instrukcijas. Meno kūrinį bandoma įsprausti į šabloniškus rėmus. Kažkas iš aukštų švietimo pareigūnų pripažino, kad vertingiausius darbus parašę moksleiviai gauna aukštus, bet ne pačius aukščiausius įvertinimus. Jie atitenka tiems, kurie sugeba "atpilti" kūrinį pagal instrukcijas.
-Valstybiniai egzaminai, reikalingi stojant į konkrečią specialybę nelabai parodo tavo potencialias galimybes tapti to dalyko asu. Tarkim teisė, socialinis darbas, istorija - tai labai skirtingos specialybės, bet stojant į jas naudojami tie patys egzaminai. Tai išlieka labai didelė tikimybė, kad žmogus idealiai išlaikęs anglų, istoriją, gimtąją kalbą bus niekam tikęs teisininkas. Arba atvirkščiai, ar koks 80tukas iš, tarkim, anglų kalbos reiškia, kad abiturientas negali būti ekonomistas? O jei jį mokė mokytoja, kurios klausydamas mąstai, kalba ji vokiškai ar angliškai(man, pačiam nukentėti šioje vietoje neteko, bet kai kurių vyresnių mokytojų mokomos užsienio kalbos žinios siaubingos)
Išvardinau į galvą šovusias blogybes. Jų, be abejo, yra daugiau. Bet ir išvardintų jau nemažai..
Papildomi balai Rečiausiai pasitaikantis būdas pasidinti galimybes įstoti. Priklausomai nuo universiteto ir specialybės tie balal gali būti skirti už skirtingus dalykus: sportinius pasiekimus, prizines vietas mokslų olimpiadose, baigtas papildomo švietimo mokyklas(aš stodamas į fiziką gavau 70 taškų už "Fotoną"). Nežinau, ar teisinga, kad greitos kojos atveria, tarkim, teisės fakulteto duris. Na, bet jei neturi košės galvoje, tai tų pridedamų balų įstoti greičiausiai neužteks. Daugiau "sveria" respublikinės mokslo olimpiados. Vėlgi, tai priklauso nuo universiteto ir dalyko, bet pažįstu nemažai žmonių, kurie dar mokindamiesi mokykloje turėjo sukaupę tiek papildomų balų, kad net nelaikę egzaminų galėjo patekti į universitetą. O balai už visokiausias papildomo ugdymo mokyklas lemia mažai(su menkomis išimtimis), bet juos dažnai galima gauti už "gražias akis". Jau minėto Fotoną užduotis sprendžiau gan uoliai, bet žinoma ir tokia praktika, kai susirenkama kartu ir su mokytojo "pagalba" gimsta keliolika vienodais atsakymais primargintų sąsiuvinių, siunčiamų į Šiaulių universitetą.
Pamėginau iš asmeninės perspektyvos apžvelgti dabartinę situaciją. Po savaitės, grįžęs iš Danijos pamėginsiu pasvarstyti, kokios galėtų būti alternatyvos. Prisipažįstu, sugalvoti kažką, išsprendžiančio visas aukščiau minėtas problemas, manau, yra neįmanoma, bet pamėginti pasamprotauti - galima.
Klaipėdos Džiazas
Jei reikėtų išskirti išskirtinį Klaipėdos renginį, geriausiai parodantį miesto savitumą ir išskirtinumą, tai nedvejodamas pasakyčiau: Klaipėdos Pilies Džiazo festivalis. Nesu pamišęs dėl džiazo, mano playlist'e jam tenka ganėtinai mažai vietos, bet džiazų pradedu laukti vos jiems pasibaigus. Tai kur kas daugiau nei muzika. Toks jausmas, kad tada mažame Klaipėdos centre būna maksimali puikių žmonių koncentracija. Tai ypač ryšku, kai pradeda lyti ir atsitiktiniai žioplinėtojai, ar didelio garso priviliotas sportiškas jaunimėlis patraukia kur kitur. Kad ir ką sakytumėte, bent truputi lietaus per džiazus turi būti (kas nėra buvę šiam festivaly, gal nežinote, kad per jį bent trumpai visada lyja, tai jau tapę priežodžiu).
Kai pernai teko šį puikų renginį praleisti, buvo labai liūdna. Šiais metais net darbinis šeštadienis nesutrukdys grįžti namo, į Klaipėdą. Bet festivalio laukiu ir su šiokiu tokiu nerimu. Jis turėtų būti kitoks. Pirmiausia, aš jau porą metų gyvenu sostinėje, o Klaipėdoje lankausi rečiau, nei norėčiau. Tie žmonės, su kuriais praleisdavom ilgas naktis senamiestyje, bus kitur. O jei visas džiazų šarmas slypėjo būtent juose? Nelabai seniai vakare Klaipėdoje kulniuodamas pro iki skausmo gerai žinomas ir pamėgtas vietas, matydamas nepažįstamus žmones ten, pradėjau jausti, kad tolstu nuo to klaipėdietiško pasaulio. Ne, nesijaučiu svetimas Klaipėdoje. Smagu ir gera grįžti ten, į tą mieguitą šiltą miestą, bet šaknis vis giliau įleidžiu Vilniuje. Vis dar laikau save klaipėdiečiu, gyvenančiu Vilniuje, vis dar žadu(iš inercijos?) po studijų, anksčiau ar vėliau, grįžti Klaipėdon, bet kas žino.. kur vedžiuosiu šunį vakarais po 15 metų..
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)